Atvejo vadyba – tai struktūrizuotas, grindžiamas įvairių specialistų tarpusavio bendradarbiavimu, procesas, kurio metu siekiama užtikrinti koordinuotą, atitinkančią vaiko ir jo šeimos poreikius, pagalbą. Efektyviam šio proceso įgyvendinimui būtinas nuolatinis atvejo vadybininko bendradarbiavimas su: vaiko teisių apsaugos specialistais, medikais, priklausomybių konsultantais, policijos pareigūnais, ugdymo įstaigų pedagogais bei specialistais, socialiniais darbuotojais, psichologais, nevyriausybinių organizacijų specialistais, savivaldybės specialistais, reabilitacijų centrų darbuotojais ir kt. Lietuvoje nuo 2018 m. liepos 1 d. pradėtas atvejo vadybos proceso iniciavimas sunkumų patiriančioms šeimoms, kuriose auga nepilnamečiai vaikai, siekiant užtikrinti kompleksinę pagalbą.
Atvejo vadybos proceso tikslas spręsti įvairias šeimai kylančias problemas, nesikoncentruojant ties vienu aspektu. Atkreiptinas dėmesys, kad atvejo vadybos procesas apima visapusišką šeimos situacijos analizę. Atvejo vadybininkas, atsižvelgdamas į atliktus socialinės rizikos veiksnių bei vaiko ir šeimos stiprybių vertinimus, organizuoja ir koordinuoja pagalbą vaikui ir jo šeimai. (Summers, 2015).
Šeimos, kurioms inicijuojamas atvejo vadybos procesas dėl galimų vaiko teisių pažeidimų, dažniausiai susiduria su įvairiomis socialinėmis situacijomis, tokiomis kaip: smurtas artimoje aplinkoje, tėvų psichotropinių medžiagų vartojimas, vaikų psichotropinių medžiagų vartojimas, vaikų nepriežiūra, vaikui kylančiais sunkumais ugdymo įstaigoje, vaiko ugdymo įstaigos nelankymas, tėvystės įgūdžių ir socialinių įgūdžių stoką, skyrybos, šeimos finansiniais sunkumais ir kitais atvejais. Tokiais atvejais atvejo vadybininkui tenka ypatingai atsakingas vaidmuo – šeimos kompleksinės pagalbos organizavimas, t. y. specialistas atlieka vaikui ir (ar) šeimai poreikių vertinimą ir organizuoja atvejo vadybos posėdį. Atvejo vadybininkas turi bendradarbiauti su kitų įstaigų specialistais siekiant padėti šeimai pasiekti teigiamų pokyčių, kad būtų užtikrinti geriausi vaiko interesai. (Ogbonnaya ir Keeney, 2018).
Atkreiptinas dėmesys, kad atvejo vadybininkas yra tarpininkas tarp paslaugų gavėjo ir įvairių institucijų specialistų. Jo funkcijos apima poreikių vertinimą, informacijos rinkimą, paslaugų planavimą, koordinavimą, stebėseną bei bendradarbiavimą su specialistais teikiančiais paslaugas vaikui ir jo šeimai. Remiantis Austin (2008), efektyvus atvejo vadybininko darbas grindžiamas individualizuotu požiūriu, nuoseklumu ir tarpinstituciniu bendradarbiavimu. Sėkmingas atvejo vadybininko darbas priklauso nuo jo kaip specialisto gebėjimo bendradarbiauti su kitų įstaigų specialistais. Bronstein (2003) išskiria šiuos svarbius principus: aiškų vaidmenų pasiskirstymą, atvirą komunikaciją, pagarbą profesinei kompetencijai bei bendrą sprendimų priėmimą.
Atvejo vadybininko bendradarbiavimas su kitų įstaigų specialistais yra esminis veiksnys siekiant užtikrinti paslaugų gavėjams prieinamas ir kokybiškas paslaugas. Tarpinstitucinis bendradarbiavimas leidžia sukurti integruotą, holistinį pagalbos modelį, mažina paslaugų dubliavimą ir stiprina socialinį teisingumą. Tam būtina stiprinti komunikacijos įgūdžius, gerinti sisteminį koordinavimą ir skatinti tarpinstitucinę partnerystę.
Papildomai pabrėžtina, kad atvejo vadybininko veikla grindžiama glaudžiu bendradarbiavimu su įvairių sričių specialistais, tiesiogiai prisideda prie paslaugų prieinamumo. Dažnai šeimoms, susiduriančioms su socialinėmis, psichologinėmis ar ugdymo įstaigose kylančiomis problemomis, vienos institucijos pagalbos nepakanka, todėl tik koordinuotas kelių įstaigų įtraukimas leidžia pasiekti efektyvių rezultatų. Atvejo vadybininkas, suburiantis socialinius darbuotojus, psichologus, pedagogus, sveikatos priežiūros teikėjus, užtikrina, kad paslaugos šeimai būtų prieinamos ir užtikrinamas pagalbos tęstinumas.
Pavyzdžiui, mokykloje pastebėjus vaiko elgesio sunkumus, atvejo vadybininkas inicijuoja susitikimą su klasių auklėtoju, socialiniu pedagogu ir psichologu, kartu įtraukiant vaiko tėvus bei socialinių paslaugų centro socialinį darbuotoją. Tokiu būdu sudaromas aiškus pagalbos planas, apimantis mokymosi sunkumų sprendimą, psichologinę paramą ir šeimos konsultacijas. Kitu atveju, kai šeima susiduria su priklausomybių problema, atvejo vadybininkas koordinuoja bendradarbiavimą tarp priklausomybės ligų centro, vaiko teisių apsaugos tarnybos, psichologų, socialinių darbuotojų ir kt. specialistų, kad būtų užtikrintas tiek gydymas, tiek reikalinga pagalba vaikams. Dar vienas pavyzdys – atvejo vadybininko bendradarbiavimas su įvairių įstaigų specialistais, padedantis sunkumų patiriančioms šeimoms gauti reikiamą informaciją ar paslaugas, kai patiems tėvams trūksta gebėjimų tai padaryti.
Tokie praktiniai pavyzdžiai parodo, kad atvejo vadybininko darbas yra ne tik koordinacinis, bet ir jungiantis skirtingas pagalbos grandis į vieną sistemą. Tai leidžia užtikrinti, kad pagalba pasiektų šeimą tinkamu laiku, atitiktų šeimos narių individualius poreikius ir prisidėtų prie ilgalaikių pokyčių šeimos gyvenime.
Straipsnį parengė:
Visagino socialinių paslaugų centro
Paramos šeimai skyriaus vyriausioji atvejo vadybininkė
Diana Zubrova
