Socialinio darbuotojo profesinės veiklos sudėtingumą Lietuvos sociokultūriniame kontekste atspindi kliento problemų kompleksiškumas, įgalinimo proceso daugiamatiškumas, profesijos statusas visuomenėje (I. Dirgėlienė 2013).
Socialinis darbuotojas, teikiantis socialines paslaugas šeimoms, kuriuose auga nepilnamečiai vaikai, turi gebėti užmegzti ryšį su visais šeimos nariais. Santykio užmezgimas – sudėtingas procesas, nes tam reikalingi geri bendravimo įgūdžiai. Pas specialistą turi būti išvystytas tarpasmeninis intelektas, jis turi įgauti šeimos narių pasitikėjimą, nes tai įtakoja tolimesnį jų bendradarbiavimą, siekiant įveikti šeimoje patiriamas krizes. Užmezgęs ryšį su šeimos nariais, specialistas nustato problemas, kurios trukdo savarankiškai funkcionuoti šeimai. Dėl savo darbo pobūdžio socialiniai darbuotojai turi sugebėti pakelti nemažą bendravimo ir bendradarbiavimo psichologinį krūvį, būti energingi ir iniciatyvūs, empatiški ir ištvermingi, atkakliai siekti tikslo, tikėti savo darbo reikšmingumu ir sėkme, atiduoti darbui visas savo jėgas.
Socialinių darbuotojų perdegimo sindromo įveikai ir prevencijai yra efektyvi supervizija. Ji skirta emocinei įtampai mažinti ir asmenybės savybėms tobulinti, jos metu mažinama darbuotojų emocinė įtampa ir psichinės reguliacijos kryptys, įgyvendinama mokant darbuotojus atpažinti emocinius stresorius, reguliuojant jų poveikį, naudojant refleksiją ir veiklos keitimo priemones, stebint ir analizuojant savo elgesį. Planuoti veiksmus bei jų raiškos formas ir numatyti jų pasekmes, tobulinti elgesio motyvus naudojant superviziją. (V. Vaicekauskienė 2014 m.)
Socialiniai darbuotojai patirdami nesėkmes, įtampą dėl nepasiektų darbo rezultatų savo veikloje gali prarasti motyvaciją veikti ir efektyviai teikti pagalbą tuomet specialistui būtina konsultacinė supervizijos pagalba.
Supervizijos metu specialistas teikiantis pagalbą šeimoms gali išsipasakoti, kokius sunkumus patiria siekdamas tikslų savo profesinėje veikloje. Analizuoti painius atvejus, kurie jį neramina ir sukelia nemalonius išgyvenimus ir jausmus, beviltiškumą, neviltį, nusivylimą, pyktį, kai šeima nebendrauja ir nebendradarbiauja su juo ir jis negali imtis jokių priemonių ir pakeisti situacijos.
Supervizijos metu socialiniai darbuotojai atranda, kas jiems trukdo, tai įstatymų nelankstumas teikiamų socialinių paslaugų atžvilgiu, kad jis neturi priemonių įgalinti ir motyvuoti klientą priimti teikiamą pagalbą. Supervizija darbuotojams suteikia galimybę apžvelgti nemalonias situacijas kitaip – įvairiapusiškai. Specialistas supervizijos metu pajunta paramą, kad jis ne vienas susiduria su klientų įgalinimo problema ir įvairiais sunkumais savo profesinėje veikloje. Supervizijos metu socialiniai darbuotojai gali išgirsti kitų specialistų nuomonę, analizuoti jų situacijas, pamatyti su kokiais sudėtingais atvejais susiduria teikdamas pagalbą šeimoms. Pamatyti ir išgirsti kitų socialinių darbuotojų patirtis. Įgauti žinių, kaip jie užmezga ryšį su klientu, kokius socialinio darbo metodus ir priemones pasitelkia siekdami įgalinti klientą, keisti savo gyvenimo būdą ir spręsti patiriamas krizes. Apžvelgiant į tai, kokias teikdami pagalbą socialiniai darbuotojai daro klaidas, kokios asmeninės savybės, gebėjimų stoka sudaro kliūtis bendraujant su šeima, kokios aplinkybės tam daro įtaką.
Socialinis darbuotojas analizuodamas savo veiklą, asmenines savybes ir profesinius gebėjimus, gali atrasti, kokių jam trūksta gebėjimų, ką reikėtų tobulinti ir ugdyti siekiant įgalinti klientą priimti teikiamą pagalbą ir motyvuoti siekti pokyčių šeimoje. Gali geriau pažinti save, kaip specialistas, atrasti savo stipriąsias ir silpnąsias puses dirbant su šeima. Socialiniai darbuotojai supervizijos metu gali atskleisti juos neraminančius ir vidinę įtampą sukeliančius darbinius klausimus, taip sumažinant profesinėje veikloje patiriamą psichologinę įtampą. Supervizorius konsultuodamas analizuoja, aptaria kokie jausmai, emocijos užplūsta socialinį darbuotoją darbe. Padeda susivokti savyje, išugdo gebėjimą reflektuoti, susikaupti, apmąstyti ir gilinantis į savo asmeninę ir profesinę patirtį, taip išugdant gebėjimą lengviau įveikti stresines situacijas. Suteikia įvairias rekomendacijas, kaip nuslopinti įtampą ir nerimą sunkiose situacijose, išgyvenant profesines nesėkmes. Supervizija – vienas efektyviausių būdų socialiniams darbuotojams, siekiant sumažinti profesinėje veikloje patiriamą psichologinį, protinį, fizinį išsekimą.
Straipsnį parengė
Visagino socialinių paslaugų centro
Paramos šeimai skyriaus socialinė darbuotoja darbui su šeima
Anastasija Komarova
