Šeima yra pirmoji ir svarbiausia vaiko aplinka, kurioje formuojasi jo vertybės, emocinis saugumas, socialiniai įgūdžiai ir požiūris į pasaulį. Būtent šeimoje vaikas pirmą kartą patiria rūpestį, meilę, pagarbą, mokosi bendrauti, spręsti problemas, pasitikėti savimi ir kitais. Kai vaikas auga saugioje, stabilioje ir palaikančioje aplinkoje, sudaromos tvirtos prielaidos jo visapusiškam vystymuisi. Tačiau ne visos šeimos susiduria su palankiomis gyvenimo sąlygomis – dalis jų kasdien patiria įvairius socialinius, emocinius ir ekonominius sunkumus. Šeimų patiriami sunkumai dažnai yra kompleksiški: skurdas, nedarbas, priklausomybės, smurtas artimoje aplinkoje, psichikos sveikatos problemos, tėvystės įgūdžių stoka, tarpusavio konfliktai, vaikų nepriežiūra, visi šie sunkumai gali kelti grėsmę vaikų gerovei ir šeimos funkcionavimui. Tokiose šeimose vaikai neretai patiria nesaugumą, emocinį apleistumą, trūksta stabilumo, nuoseklios priežiūros ir pozityvaus pavyzdžio. Visa tai daro neigiamą įtaką vaiko raidai, mokymosi pasiekimams, emocinei būklei ir ateities galimybėms. Būtent tokiose situacijose itin svarbų vaidmenį atlieka socialinis darbuotojas, kuris tampa pagalbos koordinatoriumi, tarpininku tarp šeimos ir įvairių institucijų bei motyvuojančiu partneriu, padedančiu atkurti šeimos savarankiškumą.
Socialinis darbuotojas dirba socialinį darbą su vaiku ir šeima, konsultuodamas juos individualiai ir grupėmis, teikia emocinę bei socialinę pagalbą. Jo tikslas – ne tik spręsti esamas problemas, bet ir stiprinti šeimos gebėjimą savarankiškai rūpintis savo gerove. Socialinis darbuotojas siekia didinti šeimos motyvaciją dalyvauti kompleksinės ar prevencinės pagalbos teikimo procese, pozityvios tėvystės mokymuose, šeimos stiprinimo programose, nesmurtinio elgesio mokymo programose, priklausomybių ligų gydymo bei kitose programose. Taip pat socialinis darbuotojas teikia šeimai reikalingą informaciją ir žinias, ugdo tėvystės bei socialinius įgūdžius, skatina glaudesnį šeimos ryšį su socialine aplinka, padeda įsitraukti į bendruomenę. Socialinis darbuotojas tarpininkauja ir atstovauja šeimoms, siekdamas gerinti šeimos ir vaiko gyvenimo kokybę. Kadangi šeimų patiriami sunkumai dažnai yra kompleksiniai, socialinis darbuotojas savo veikloje glaudžiai bendradarbiauja su kitais specialistais – psichologais, pedagogais, gydytojais, vaikų teisių apsaugos tarnybomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir kitomis institucijomis.
Dirbant su šeimomis socialinis darbuotojas laikosi konfidencialumo, vadovaujasi žmogiškomis vertybėmis, abipusės pagarbos, tarpusavio bendradarbiavimo principais bei empatija. Socialiniame darbe ypatingai svarbus darbuotojo ir kliento santykis, kuris pradeda formuotis jau nuo pirmojo kontakto. Pasitikėjimu grįstas ryšys yra būtina sąlyga sėkmingam pagalbos procesui, tačiau praktikoje jis ne visada lengvai užmezgamas. Viena didžiausių problemų, su kuria susiduria socialiniai darbuotojai, yra šeimų nenoras keisti savo gyvenimo situacijos ir motyvacijos stoka. Sunkumus patiriančios šeimos neretai neigia turinčios problemų, mano, kad apie jas kalbėti yra nepriimtina, vengia atvirumo. Dalis šeimų yra pripratusios prie sau įprasto gyvenimo būdo, net jei jis yra žalingas vaikams, ir nemato prasmės jį keisti. Dėl šios priežasties bet kokia intervencija į šeimą dažnai vertinama priešiškai.
Socialinis darbuotojas neretai susiduria su nepasitikėjimu, pasipriešinimu, neigiamu požiūriu į teikiamą pagalbą ir į specialisto pastangas keisti ilgus metus ar net kelias kartas formuotą gyvenimo būdą. Šeimos kartais baiminasi institucijų, bijo galimų pasekmių, todėl vengia bendradarbiauti. Tai tampa rimta kliūtimi siekiant ilgalaikių ir tvarių pokyčių. Nepaisant šių iššūkių, socialinio darbuotojo veikla išlieka itin reikšminga. Specialistas ne tik padeda spręsti problemas, bet ir stiprina šeimos vidinius resursus, ugdo atsakomybę, skatina savarankiškumą, padeda atrasti stipriąsias puses. Net ir maži pokyčiai – pagerėję tarpusavio santykiai, didesnis tėvų įsitraukimas į vaikų gyvenimą, pradėtas gydymosi procesas ar dalyvavimas mokymuose – yra svarbūs žingsniai saugesnės vaikystės link.
Apibendrinant galima teigti, kad socialinio darbuotojo vaidmuo teikiant socialinę pagalbą šeimoms yra itin svarbus, tačiau kartu ir labai sudėtingas. Darbas su nemotyvuotomis, pokyčių vengiančiomis šeimomis reikalauja ypatingos kantrybės, profesionalumo ir nuoseklumo. Vis dėlto tikėjimas pokyčiais ir atkaklus darbas suteikia galimybę žingsnis po žingsnio kurti saugesnę aplinką vaikams ir stipresnį šeimos gyvenimą.
Visagino socialinių paslaugų centro Paramos šeimai skyriaus socialinė darbuotoja darbui su šeima Marija Minkevič.
