Socialiniai darbuotojai, dirbdami su šeimomis, savo darbe dažnai susiduria su nesaikingo alkoholio vartojimo šeimose problema. Net tik suaugusieji šeimos nariai turi sunkumų dėl alkoholio vartojimo. Daugybę išgyvenimų, traumuojančių patirčių dėl to patiria ir šeimoje gyvenantys vaikai. Tėvai dažniausia vaikams daromos žalos nesupranta arba ją neigia, vaiką paverčia „šeimos paslapčių saugotoju“. Dažnai šeima jaučia gėdą, dėl to, kad vienas iš jos narių vartoja alkoholį, todėl vaikus moko, kad šią problemą reikia slėpti. Vaikui uždedama paslapties saugojimo našta: jis turi su niekuo nekalbėti apie tai, neigti šią problemą, slėpti faktus, tuo pačiu patirdamas žalą, nes pats negali kreiptis pagalbos. Šeima izoliuojasi, net nenori, kad vaikas lankytų mokyklą, susitiktų su draugais, šeimoje lankytųsi specialistai.
Dirbant su šeima pirmiausia dėmesys yra nukreipiamas į vartojimo problemą ir šios problemos sprendimo būdų paieškas. Vaikas dažnai lieka nuošalyje. Vaiko smegenys būna „užjautrintoje“ būsenoje, todėl jam tampa sunku mokytis, priimti informaciją, nes ji jaučiasi nesaugiai. Paauglystėje atsiranda maištavimas, mokyklos nelankymas, delinkventinis elgesys. Tėvų alkoholio vartojimas vaikui sukuria netikrumo jausmą: vieną dieną linksmybės, triukšmas, konfliktai namuose, kitą – tėvų šaltumas, apatija, abejingumas, nebuvimas namuose. Vaikas tuomet gyvena budėjimo režime, nes nežino, kokią situaciją namuose ras grįžęs iš mokyklos. Dažnai ir neblaivus tėvas ar motina pagamina vaikui maisto, skalbia drabužius, tačiau vaikui emociškai yra nesaugu. Dažniausiai tokiose šeimose gyvenantis vaikai išėję į už namų ribų būna „kieti“ ir gyvena dvigubame pasaulyje (namie – chaosas, o išorėje – jis „kietas“). Toks gyvenimas sukuria vaikui gėdą, kaltę ir vienišumą. Vaikai užsidaro ir neprašo pagalbos, tik jų elgesys išduoda, kad pagalbos reikia.
Daugybė mokslinių tyrimų patvirtino, jog tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu glaudžiai susijęs su vaikų nepriežiūra, fizine ar emocine prievarta, skurdu (Widom, Sturmhofel, 2001; Advisory Council on the Misuse of Drugs, 2003; Welleman ir kt., 2008). Ilgesnės trukmės rizika apima vaikų emocines, pažintines, elgesio ir kitas psichologines problemas, ankstyvą piktnaudžiavimą psichoaktyviosiomis medžiagomis, delinkventinę elgseną ir prastą išsilavinimą (Tunnard, 2002; Christoffersen, Soothill, 2003; Holmila, Thom, 2017).
Moksliniai tyrimai taip pat pagrindžia vaikų smegenų pokyčius, kuomet gyvenama sveikam vystymuisi nepalankiomis sąlygomis (van IJzendoorn, Bakermans‐Kranenburg, Ebstein, 2011; Chan, Lake, Hansen, 2017), kas siejama su intelektine negalia, elgesio, emocijų sutrikimais, mokymosi sunkumais.
Žalojančių vaikystės patirčių tyrimus 1985 m. pradėjo mokslininkas V. J. Felitti su kolegomis. Tyrimas nustatė aiškius priežastinius žalojančios patirties ryšius su bloga suaugusio žmogaus sveikata ir rizikinga elgsena. Tyrimu įrodyta, kad žalojančios vaikystės patirtys sutrikdo nervinės sistemos vystymąsi, paveikia į stresą reaguojančias sistemas, o to liekamieji reiškiniai vėliau paveikia daugelį žmogaus funkcijų suaugus, įskaitant emocijų reguliavimą, priklausomybės ligas, seksualumą, atmintį, agresiją, susijaudinimą. Ilgalaikis toksinis stresas augant sveikam vystymuisi nepalankiomis sąlygomis susijęs su vaikų smegenų struktūros ir funkcijos pokyčiais, hormoninės sistemos vystymosi pakenkimu. Toksinis stresas: sumažina dėmesio koncentraciją dėl ko susiduriama su mokymosi sunkumais; apsunkina galimybes išlaikyti konstruktyvius santykius; sumažina galimybes tinkamai reaguoti į stresą; padidina atminties problemų tikimybę, kurios gali tapti nuolatinėmis; didina streso hormonų kiekį organizme dėl to silpnėja imuninė sistema. Toksinis stresas dažnina širdies ritmą, didina kraujospūdį, kvėpavimą, kas gali lemti ilgalaikes sveikatos problemas.
2016 – 2017 m. Lietuvoje atliktas tyrimas „Vaikų sunkumai patirti augant alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose“ (prof. Ilona Tamutienė, dr. Birutė Peištarė), kurio metu atlikti 23 kokybiniai interviu su vaikais, gyvenančiais ar gyvenusiais alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose.
Beveik visi tyrime dalyvavę vaikai patyrė apleistumą. Emocinį apleistumą išryškino abejingas tėvų elgesys: vijimas iš namų, nesirūpinimas, nesidomėjimas vaiku, nebendravimas su juo. Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių vaikų patyrė psichologinį ir fizinį smurtą. Vis dėlto ryškesni tyrimo dalyvių potyriai buvo susiję su jų psichologiniais išgyvenimais, gyvenant alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose. Vaikai pasakojo, kad jautėsi taip, lyg niekam nerūpėtų, jautė gėdą ir pašaipas dėl savo girtaujančių tėvų. Tyrimo rezultatai atskleidė vaikų patirtus buitinius išgyvenimo sunkumus: maisto stoką, vietos poilsiui neturėjimą, higienos poreikių neužtikrinimą.
Patirti sudėtingi išgyvenimai turi pasekmes vaikų emocijoms ir elgsenai:
- jei vaikas vaikystėje turėjo paslapčių saugotojo vaidmenį, tai paauglystėje jis yra aktyvus savo paties gyvenimo kūrėjas, tačiau dažnai tas daroma delinkventinio elgesio pagrindu;
- pasiekę paauglystės amžiaus ribą, vaikai kritiškiau vertina tėvų gyvenimo būdą ir elgesį. Lygindami savo šeimas su kitomis, didina atotrūkį tarp to, kas yra normalu, o kas ne.
- Šių veiksnių fone stiprėja nepilnavertiškumo jausmas, nusivylimas savimi ir aplinkiniais (jautimasis pastumdėliu, negražiu, moralinis apleistumas);
- nuo išgyvenimų dėl tėvų netinkamo elgesio pereinama prie išgyvenimų dėl netinkamo savęs.
Vyresni tyrimo dalyviai prisipažino neturintys stipraus emocinio ryšio su tėvais. Augant ilgainiui išryškėjo nuoskaudos, virtusios pykčiu, dėl tėvų netinkamo elgesio ar gyvenimo būdo.
- Tokiose šeimose ryškūs vaidmenų apsikeitimai, kada vaikai perima suaugusiųjų roles: tvarko namus, rūpinasi šeimos finansais, prižiūri jaunesnius brolius, seseris, palaiko tvarką namuose;
- nuolatinė įtampa dėl to, ar tėtis, mama grįš girti, blaivūs, yra kasdieniniai vaikų palydovai;
- sukrečiantys įvykiai vaikų gyvenimuose (tėvų bandymai nusižudyti, nelaimės, smurto protrūkiai) atskleidė vaikų patirtas psichologines traumas, augant alkoholiu piktnaudžiaujančiose šeimose.
Socialiniam darbuotojui dirbant su vaiku, kuris patiria tėvų alkoholio vartojimo žalą, labai svarbu stiprinti jo savivertę (pagirti, akcentuoti net ir mažytę vaiko sėkmę). Jei vaikui sunku klabėti, galima kontakto ieškoti piešiant, žaidžiant stalo, vaidmeninius, projekcinius žaidimus. Svarbu leisti vaikui pasirinkti, kokia veikla jis nori užsiimti, nes taip bus parodoma, kad pasirinkdamas jis gali daryti įtaką savo gyvenime. Su priklausomų tėvų vaikais reikia kalbėti apie priklausomybę, nes taip panaikinamas „nematomas dramblys“. Priklausomi tėvai nemoka arba sąmoningai nekalba su vaikais apie savo priklausomybę, todėl tik specialistas gali vaikui tinkamai paaiškinti apie priklausomybę, jos eigą, gydymą, vaiko gyvenimą šalia priklausomo šeimos nario. Naudinga, kai tėvams girdint vaikas prie specialisto papasakoja, kaip jaučiasi, kai jo tėvai, ar vienas iš tėvų yra neblaivus. Kai vaikai gyvena nuolatinėje nerimo būsenoje, jie gali normalizuoti, slėpt tėvų vartojimą, mažinti vartojimo dienas. Dažnai tėvai vaikams pasako, kad specialistais juos atims iš šeimos, todėl jie bando sušvelninti šeimos situaciją. Tik įgijęs socialinio darbuotojo ar kito specialisto pasitikėjimą vaikas pasidalins savo išgyvenimais. Tinkamai suteikta psichologinė ir emocinė pagalba padės nenusinešti tos naštos į suaugusiojo pasaulį. Vaikai, išgyvenę traumuojančias vaikystės patirtis turi gauti ilgalaikę psichologinę pagalbą. Jei specialistai susikoncentruoja tik į pagalbos teikimą teikimą tėvams, jų gydymui, o vaikai liks „antrame plane“, tuomet jie negaus tuo metu reikalingos pagalbos, o tėvų situacija nepasikeis (tėvai nesigydys). Kalbantis su su visa šeima reikia pabrėžti, kad priklausomybė – liga. Žmogus nėra atsakingas, kad susirgo, tačiau atsakingas už tai, ką darys su liga. Būna situacijų, kad dėl tėvų priklausomybių vaikui nustatoma globa. Globa užtikrina vaikui saugią aplinką ir jį sustiprina. Būnant vaikui saugioje aplinkoje teikiama specialistų pagalba tampa efektyvesnė ir padeda įveikti traumuojančių patirčių padarytą žalą.
Svarbiausios žinutės, kurias turime perduoti vaikui, jei jis kreipėsi pagalbos į Jus:
- Ji arba Jis nėra vienišas.
- Vaikas nesukėlė tėvų alkoholizmo ir negali jo kontroliuoti ar išgydyti savo tėvų. Tėvams gali padėti tik specialistai.
- Vaikas nėra atsakingas už tėvų elgesį ir girtavimą.
- Yra suaugusių žmonių, kurie gali padėti.
Visagino socialinių paslaugų centro Paramos šeimai skyriaus atvejo vadybininkė Jurga Miškinytė
