Atvejo vadybos procesas yra vienas iš svarbiausių socialinio darbo metodų, skirtas koordinuoti įvairių institucijų veiklą, teikiant kompleksinę pagalbą vaikui ir jo šeimai. Šio proceso esmė – orientacija į vaiko poreikius, jo saugumą bei gerovę. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Ilma Skuodienė teigia, kad išklausyti ir išgirsti vaiką – kiekvieno žmogaus, esančio šalia vaiko, pareiga. Visai nesvarbu kaip – raštu, žodžiu, piešiniu ar meno kūriniu vaikas išreiškia savo nuomonę, svarbiausia ją išgirsti ir būti šalia, kai vaikui to labiausiai reikia. Kad pagalbos priemonės būtų veiksmingos, būtina, jog vaikas būtų įtrauktas į procesą, turėtų galimybę išsakyti savo nuomonę ir matytų, kad ji turi įtakos sprendimams. Vaiko dalyvavimas yra esminis principas, padedantis įgyvendinti vaiko teises ir stiprinantis jo pasitikėjimą suaugusiaisiais bei sistema.
Vaiko teisė dalyvauti atvejo vadybos procese remiasi tiek tarptautiniais, tiek nacionaliniais teisės aktais. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (1989) 12 straipsnis nustato, kad kiekvienas vaikas, galintis suformuluoti savo pažiūras, turi teisę laisvai jas reikšti visais jį liečiančiais klausimais. Į kiekvieno vaiko nuomonę atsižvelgiama pagal jo amžių ir brandą. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (2000) 24 straipsnis nurodo, kad vaikai gali laisvai reikšti savo nuomonę, sprendžiant su vaikais susijusius klausimus. Europos Sąjungos vaiko teisių strategijoje (2021) akcentuota vaikui draugiškos teisingumo sistemos sukūrimo svarba. Tokia sistema turėtų sudaryti galimybes jiems aktyviai dalyvauti su jų interesais susijusiuose procesuose ir užtikrintų jų teisę būti išklausytiems. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11 straipsnis reglamentuoja, kad vaikas, gebantis suformuluoti savo nuomonę, turi būti išklausytas visais su juo susijusiais klausimais ir į jo nuomonę turi būti atsižvelgiama, jeigu tai neprieštarauja vaiko interesams. Vykdant atvejo vadybą, Atvejo vadybos tvarkos aprašas (2018) įpareigoja, kad vaikas, jei tai neprieštarauja jo interesams ir jei jis pagal amžių ir brandą geba išreikšti nuomonę dėl savo ir (ar) šeimos situacijos, yra kviečiamas dalyvauti atvejo vadybos posėdyje. Jei vaikas nedalyvauja atvejo vadybos posėdyje arba toks dalyvavimas prieštarauja geriausiems jo interesams ir yra poreikis pateikti vaiko nuomonę, jam atstovauja Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba arba jos įgalioto teritorinio skyriaus atstovas.
Vaiko dalyvavimas atvejo vadybos procese turi didelę praktinę reikšmę tiek sprendimų kokybei, tiek vaiko emocinei gerovei. Įtraukiant vaiką į atvejo vadybos procesą:
* geriau identifikuojami tikrieji poreikiai – pats vaikas gali suteikti informaciją apie savo santykius šeimoje, emocijas, lūkesčius;
* didėja vaiko pasitikėjimas specialistais ir institucijomis. Išklausytas vaikas jaučiasi saugus ir svarbus;
* skatinamas savarankiškumas ir atsakomybė. Vaikas mokosi suvokti savo vaidmenį sprendžiant problemas;
* pagerėja sprendimų kokybė. Sprendimai, priimti kartu su vaiku, dažniau atitinka realius jo ir (ar) šeimos poreikius ir yra tvaresni.
Vaiko įtraukimas gali būti įvairaus lygmens, priklausomai nuo jo amžiaus ir brandos:
* informavimas. Vaikui suteikiama aiški, jam suprantama informacija apie atvejo vadybos procesą, tikslus ir sprendimus;
* konsultavimas. Vaiko nuomonė renkama naudojant tinkamus metodus – žaidimus, piešinius, istorijų pasakojimą;
* bendras sprendimų priėmimas. Vyresni vaikai aktyviai dalyvauja rengiant pagalbos planą ar priimant sprendimą dėl paslaugų skyrimo.
Atvejo vadybininko ir kitų specialistų atsakomybė – sukurti sąlygas, kad vaiko nuomonė būtų išgirsta ir tinkamai įvertinta. Tai reikalauja gebėjimo užmegzti pasitikėjimu grįstą santykį, emocinio jautrumo, gebėjimo kalbėti vaikui suprantama kalba. Iššūkiai kyla, kai vaikas jaučia lojalumo konfliktą šeimai ar bijo kalbėti apie sunkumus, todėl būtina užtikrinti konfidencialumą ir palaikymą.
Vaiko dalyvavimas atvejo vadybos procese yra esminis kokybiškos pagalbos kriterijus. Tai ne tik teisinė vaiko teisė, bet ir praktinė būtinybė, leidžianti priimti pagrįstus, vaikui palankius sprendimus. Įtrauktas vaikas tampa aktyviu savo gyvenimo pokyčių dalyviu, o pagalbos planas – realiai atliepiantis jo poreikius.
Paramos šeimai skyriaus atvejo vadybininkė Renata Šeibokienė
