Šiuolaikiniame nuolat besikeičiančiame pasaulyje, kuriame vyrauja nestabilumas, ekonominės krizės ir kitos grėsmės, socialinis darbas užima vis svarbesnę vietą visų šalių žmonių gyvenime.
Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija teigia, kad „socialinis darbas yra praktinė profesija ir akademinė disciplina, skatinanti socialinius pokyčius ir vystymąsi, puoselėjanti socialinę sanglaudą, stiprinanti žmonių gebėjimą savarankiškai veikti visuomenėje ir juos išlaisvinti. Socialinio teisingumo, žmogaus teisių ir pagarbos įvairovei principai yra svarbiausi socialiniame darbe. Remdamasis socialinio darbo teorijomis, socialiniais ir humanitariniais mokslais bei specialiomis žiniomis, socialinis darbas įtraukia žmones ir struktūras į gyvybiškai svarbių problemų sprendimą ir gerovės didinimą“ (Tarptautinė socialinių darbuotojų federacija (International Federation of Social Workers, IFSW), „Visuotinis socialinio darbo apibrėžimas“, 2014).
Taigi socialinis darbas šiuolaikinėje visuomenėje atlieka svarbų vaidmenį kuriant išvystytą ir teisinę valstybę. Socialinis darbas sąveikauja su daugeliu socialinių ir humanitarinių mokslų, tokių kaip sociologija, psichologija, filosofija ir kt., ir remiasi jų koncepcijomis. Socialinis darbuotojas turėtų gerai išmanyti daugelio disciplinų teorinius pagrindus, nes tai padeda suteikti reikiamą pagalbą ir paramą. Cholostova patvirtina, kad “socialinis darbas – tai tikslinga veikla visuomenėje, kuria siekiama suteikti pagalbą ir paramą įvairių kategorijų žmonėms, atsidūrusiems sunkioje gyvenimo situacijoje” (Cholostova, p. 203).
Profesine veikla užsiimantys socialiniai darbuotojai ne tik teikia konkrečią pagalbą paslaugų gavėjams, taip spręsdami visuomenės problemas, bet ir įtvirtina savo profesiją kaip neatsiejamą jos dalį. Socialinis darbuotojas – tai asmuo, kuris profesionaliai teikia įvairią pagalbą tam tikrų grupių žmonėms: tarpininkauja pabėgėliams tvarkantis dokumentus, įsikuriant, adaptuojantis naujoje aplinkoje, padeda žmonėms, turintiems priklausomybę nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų, suranda globėjų šeimas našlaičiams, rūpinasi vienišais pensininkais, neįgaliaisiais ir dirba su šeimomis, turinčiomis socialinių problemų ir kt.
Socialinių paslaugų kokybė visiškai priklauso nuo darbuotojo asmenybės, jo atsakomybės, padorumo ir jautrumo. Nėra lengva pelnyti žmonių pasitikėjimą, tačiau tai būtina dirbant tokį darbą. Bet tuo tarpu tai ir yra tikras socialinio darbuotojo profesijos privalumas ir jos prestižas. Tai darbas, kuris suteikia moralinį pasitenkinimą ir jausmą, kad esate reikalingi ir svarbūs, o tai nėra nereikšminga žmogaus gyvenime.
Socialinius darbuotojus galima vadinti nematomais priešakinės linijos darbuotojais, nes dažnai visuomenė negirdi apie jų darbo rezultatus. Tačiau jie dirba ne dėl to, kad jų darbas būtų įvertintas. Socialinius darbuotojus skatina didžiulis troškimas padėti žmonėms. Socialiniai darbuotojai metų metus tobulina savo bendravimo, įtikinėjimo ir empatijos įgūdžius, nuolat seka pokyčius, nes ateinant į darbą supranta, kad jie turi gebėti suteikti pirmąją pagalbą, prisiimti atsakomybę už sudėtingų sprendimų priėmimą, mokėti klausyti ir išklausyti, atrasti individualų požiūrį ir sprendimo būdus, bei būti gerais psichologais. Turime pripažinti, kad socialinis darbas yra psichologiškai ir fiziškai sunki profesija, nes socialiniai darbuotojai susiduria su liūdnais ir sudėtingais žmogaus gyvenimo aspektais. Tokį darbą dažnai lydi pernelyg didelis protinės energijos praradimas, kuris sukelia nuovargį ir emocinį išsekimą.
Daug žmonių pradeda dirbti socialinį darbą, bet tik tie, kurie gali atiduoti savo širdį ir sielą žmonėms, kuriems reikia pagalbos, rūpesčio, dėmesio ir meilės, pasilieka. Socialinis darbas tai ne tik profesija, tai pirmiausiai žmonės dirbantis socialinį darbą, kurie yra jautrūs, užjaučiantys ir visada pasirengę padėti tiems, kurie susiduria su sunkumais.
Socialinio darbuotojo darbas gali tapti gyvenimo būdu tik tiems, kurie yra pasirengę nesavanaudiškai dirbti žmonėms, kurie negali likti be pagalbos. Taigi socialinis darbas – tai pašaukimas, suteikiantis priklausymo šiam darbui ir atsidavimo jam jausmą, be kurio neįmanoma arba labai sunku ištverti bendraujant su žmonėmis, kurie kenčia, kurie susiduria su problemomis ir patyrė daugybę netekčių savo gyvenime.
Galime daryti išvadą, kad socialinio darbuotojo profesija yra ne tik profesija, bet pašaukimas. Socialiniam darbuotojui tenka dirbti su sunkiausia ir trapiausia materija – individais. Ne kiekvienas gali pajusti kito žmogaus vidinį pasaulį, jį suprasti, ne kiekvienas geba įsigilinti į konkrečias žmogaus problemas ir rasti būdus, kaip jas išspręsti. Ir tik tie, kurie sugeba išlikti gailestingi ir pasirengę padėti, nepriklausomai nuo vietos ir laiko, ilgai išlieka šioje srityje.
Straipsnį parengė
Visagino socialinių paslaugų centro
Paramos šeimai skyriaus atvejo vadybininkė
Sofja Tkačiova
